Augustina Miknevičiūtė ©Lunaria:  Jūra kartu

Kartais pasigauni save itin keistose būsenose. Ir tai nenusakoma žodžiais: laimingas, piktas – tais, kuriais esam įpratę apibūdint. NE. Galbūt nedidelė dalelė ir smulkmena gali būti tiksliai nubūdinama vieno ar kito žinomo, paprasto ir suprantamo žodžio, tačiau ne viskas bendrai. Toji nenusakomybė nenusakoma žodžiais. Čia jau pajautimo reikalas. Pajautimo, vidinio jautrumo, polinkių į vienus ar kitus dalykus. Matyt ar tikriausiai, tiesiog matai ir jauti. Kartais gali pajausti pasižiūrėjęs ir pasiklausęs ar galbūt pasiskaitęs.

O kartais gali nepajausti visai. Ir nieko Tame blogo, matyt tai tiesiog ne Tavo.

Kas yra Tai? O kas yra APIE tai?
Šios serijos esmė – RAMYBĖ.

Ne apskritai, ne kažkieno.... o būtent mano ir būtent čia. Ir ta ramybė.... tokia, kokią labiausiai mėgstu. Tai nėra lyg tuščias baltas lapas, kuris leidžia ilsėtis, neįpareigoja, neapkrauna ir netraukia vienon ar kiton pusėn. Ši ramybė man subtili ir tamsi, su miela paslapties, kartais/dažnai vienatvės ir lengvo neapgalvoto judesio nuotaika. Judesio ten kur jauti, judesio ten kur traukia, ramaus judesio tų į kuriuos žiūri.

Kolega sakė „Kuršių Nerija – lyg raganų rojus“. Nusijuokiau. Bet taip... taip čia ir jaučiausi. 

Domas Rimeika:  Be žodžių. / No words.

You don't have to say anything, and you don't have to do anything 
No words, only a feeling
No words
No words, only a sequence
Oh no words
(No)
Only a dance
(Swing him down)
No words, only a feeling
No words, only a vibe
No words, only a movement 
No words, only a dance (Swing down!)
You don't have to say anything, and you don't have to do anything 
No words, only a feeling No words... (No)
No words, only a feeling
No words, only a sequence
Only a sequence
End

 

Grupė: BAHAMA SOUL CLUB

 

Atlikėjas: Brenda Boykin
Albumas: Havana ´58
Išleidimo metai: 2016   

 

 

 


Ieva Ližaitytė:  Apie būsenas

Pirmosios judesio užuomazgos – noras. Galutinis judesys – pasirinkimas. Būsenų amplitudė tarp noro ir galutinio sprendimo – veikti arba ne, ir kaip jaučiamės atlikę veiksmą – pasirinkimą? Ar visada renkamės klausydami širdies? Kaip dažnai išdrįstame pasirinkti veikti? Pati vis leidžiuosi į savęs pažinimo kelionę, kuri ne visada yra lengva. Tačiau savęs pažinime ir autentiškumo pasirinkime slypi jėga. Savo darbuose fiksavau išgyvenimus ir būsenas, kurios kartais lengvos ir šviesios, kartais transformuojančios, o kartais suteikiančios daugiau tikėjimo savimi. 

Ieva Sutkaitytė:  Froido šešėlis

Mes esame sudėtingos būtybės – asmenybės. Regimosios materijos ir neregimosios esybės harmonija. Mes sąveikaujame su aplinka vedami savo sąmonės, tačiau ne visada susimąstome, kaip mūsų sąmonė veikia. Didžiuojamės priimdami išmintingus sprendimus, nors šiuos sprendimus didžiąja dalimi lemia ne vien tik mūsų protas – šių proto veiksmų ,,pilkasis kardinolas” yra mūsų pasąmonė.

Galbūt esate matę ar girdėję apie ledkalnio jūroje analogiją, kurią propagavo Sigmundas Freudas. Jis pacitavo: „Protas yra kaip ledkalnis; jis plūduriuoja septintąją savo masės dalimi virš vandens“. Jo teorija buvo ta, kad protas turi tris sudedamąsias dalis: sąmoningą (matomą virš vandens), priešsąmonę (atspindys, lyg būtų čia pat, po pačiu vandens paviršiumi ) ir pasąmonę (nepasiekiamos gelmės).

Priešsąmonė, tai tarsi regimosios sąmonės atspindys, nes ši medžiaga jau paruošta pritaikymui kiekviename sąmoningame žingsnyje. Tas šešėlis – priešsąmonė tai tarsi tarpininkas tarp apčiuopiamos sąmonės ir nematomos pasąmonės. O viso to pagrindas – pasąmonė glūdi giliai gelmėse, ko mes nematome tik nujaučiame tai egzistuojant. 

Juozas Petkevičius:  Programavimas. Kelionė.

Programavimas. Gongų meditaciją.

Net ir bandant panirti į save nesugebėjau atsikratyti minčių atsivežtų iš žemyno. Vibruojantys, vis labiau išplaukiantys prisiminimai apie uostą ir pušyno šakų, tekstūrų samplaiką, verčia panirti vis toliau į vaikystę.

 

Kelionė / 1998 vasaros atostogos.

Gimiau 1991. Eidamas prisiminimais atgal, bandydamas iš naujo atrasti tai, kas jau buvo atrasta, svarsčiau ar dar yra, surūdijęs laivas, seno sandėlio

lempa, kuri kažkodėl įsiminė visam gyvenimui. Baržos – bendrabučio – viešbučio jau nelikę. Sutiktas žvejys pasakojo, kad baržą „Neptūną“ uraganas Anatolijus paskandino mariose. Tada jis buvo prišvartuotas uoste.

  

Paulius Vepštas:  Turistas

Prieš akis prabėgantys vaizdai, besikeičiančios daugeliui žinomos lokacijos. Patiriami vidiniai išgyvenimai, apie kuriuos niekas nekalba. Noras pamatyti visas lankytinas vietas skatina skubėjimą, kuris ilgainiui ima kelti nuovargį ir apatiją. Galiausiai visas užsidegimas dingsta, o galvoje užfiksuoti vaizdiniai išblanksta ir nebeturi tokios prasmės, kokia buvo suteikta pradžioje. 


Andrius Repšys:  Balti medžiai

Amžinai balti kaip Elsvorto žemė. Įšalę laike. Nepavaldūs metų laikų tėkmei. Tiesiog negyvai balti. Juodųjų paukščių namai. Apatiški, kvėpuoja sparnų mostais, kurie tapę jų akimis, geria jų didybę ir pasmerkia sunykti.

Jonas Staselis:  Ateities horizontai

Įtaigusis politkorektiškumas skleidžiantis tariamas teigiamybes neuroplastiškai neigia šimtmečių vertybinius pagrindus apsimesdamas tolerancijos skatinimu. Tolerancijos tik tiems kas „su mumis“, marginalizuodamas kitaminčius ir taip suveldamas mūsų sąmonę pateikia jų norimą kaip visų normą.